Sodas Kitaip
pradedančiosios užrašai
2017 m. rugpjūčio 27 d., sekmadienis
Garden style 2017
Šiemet vykusi konferencija Garden Style buvo skirta natūralistinio stiliaus dizainui. Kadangi labai domiuosi šiuo stiliumi, tokio renginio negalėjau praleisti.
Turiu prisipažinti, kad po pirmosios Garden style konferencijos, kuri man paliko nemažą įspūdį, turėjau didelius lūkesčius pranešimams ir ėjau iš anksto tikėdamasi daug sužinoti. Deja, ne visi pranešimai buvo tokie. Tačiau nepaisant mano dalinai neišpildytų lūkesčių, konferenciją vertinu teigiamai, ir vis dar manau, kad tokio pobūdžio renginiai Lietuvai labai reikalingi.
Mano šių metų favoritai ir įkvepėjai: Edvinas Misiukevičius, Ingė Auželienė ir svečias iš Latvijos Ansis Birznieks.
Ingę Auželienę turbūt pažįsta visi bent kiek besidomintys sodais. Paprasta žemiška moteris labai aiškiai ir koncentruotai dėstanti medžiagą ir beabejo turinti labai daug vertingos patirties. Neveltui ji taip mėgstama ir visur kviečiama. Šįkart I. Auželienė dalinosi mintimis apie miško sodybas ir jų aplinką. Nors ir negyvenu tokio tipo sodyboje, girdėti patarimai ir įžvalgos pravers, kuriant savo sodą. Na o viena svarbiausių jos pranešimo minčių buvo: galbūt nereikia nieko gražint ir keisti, nes aplinka miške ar šalia miško ir taip labai graži.
Edvinas Misiukevičius - neabejotinas talentas. Tikiu, kad jo laukia didelė ateitis. Nuo pat pirmos minutės jis pavergė publiką savo šiltumu. Edvinas tiesiog spinduliavo meile augalams, dalinosi praktiškais patarimais. Po jo pranešimo iškart panorau turėti visas gėles apie kurias jis pasakojo.
Pranešimo pagrindinė mintis: natūrali pieva - puikus įkvėpimo šaltinis įsirengiant savo gėlyną. Tačiau gėlės iš pievų ir laukų nevisada tinka mūsų soduose. Ištraukti iš jiems įprastos aplinkos augalai gali skursti, nykti arba atvirkščiai būti agresyvūs, dominuoti ir neduoti norimo efekto.
Ansis Birznieks - aplinkos dizaino studijos įkūrėjas ir savininkas konferencijoje prisistatė kaip sodininkas (gardener). Šis žmogus neabejotinai natūralistinio stiliaus šalininkas ir propoguotojas. Savo pranešime pristatė tris sodo dizaino pojektus, kurie paremti natūralistinio stiliaus koncepcija, dalinosi patirtimi kaip buvo nelengva įkalbėti savo klientus kurti tokio tipo sodus, rodė nepakartojamo grožio rezultatus. A. Birznieks pagrindinė mintis buvo: mitas, jog nereikia nieko dirbti turint natūralistinio stiliaus sodą, bet vejos priežiūra kainuoja neabejotinai daugiau pastangų. Na ir viskas ką tu darai sode, tau turi atnešti džiaugsmą ir norą jame būti: tiek švęsti, tiek ilsėtis.
Konferencijos užkulisiuose šurmulivo renginio remėjų stendai. Ten taip pat buvo puikių idėjų savo sodui. Gardenio šilnamis laužė nuomonę, kad lietuviai stato tik baisuoklius darkančius kiemo vaizdą objektus. Sodo fėjos stendas alsavo lietuvišku paveldu ir viliojo mūsų krašot tradiciniais augalais. Atrask įkvėpė kurti kiemo dizainą pasitelkiant ne tik augalus, bet ir kietąsias medžiagas, kurios labai dera prie natūralistinio stiliaus augalų.
Garden style - tikras įkvėpimo šaltinis. Skubu peržiūrėti ir atnaujinti savo sodo planą.
2017 m. birželio 25 d., sekmadienis
Tvora
Galvodama apie tai kokios tvoros norėčiau susiduriu su
keliais iššūkiais. Pirmiausiai tai darna su kaimynais ir mano pačios namu. Nenoriu išsišokti stilistiškai, todėl galvojame apie panašią tvorą kokia yra pas kaimynus. Tik egzistuoja maža problemėlė: kaimynų spalva su mano namo spalvų palete visiškai nedraugauja. Na ir galiausiai, kad ir kas man patiktų ar tiktų, pirmiausiai turiu žiūrėti, jog tai būtų pagal mūsų šeimos kišenę.
Kaimynų tvora |
Turiu prisipažinti, kad gražios tvoros, kurią norėčiau nusikopijuoti ir tiktų prie mano namo, gyvai nemačiau. Tad dairiausi po interneto platybes, bandydama tenai prisigaudyti idėjų.
Ne visos matytos tvoros tinka mūsų klimatui, o
akmeninės ar cementinės būtų labai brangios. Bet idėjų, kaip galėčiau apjuosti kiemą, prisirinkau apsčiai. Labiausiai užkliuvo gražūs ir išraiškingi varteliai,
kurie tiesiog kviečia užeiti į vidų. Žinoma, juos kartu su namu projektavo
architektai. Tokiu atveju stilius išlieka vieningas ir vaizdas atrodo įspūdingai.
Šitie varteliai mano mėgstamiausi: paprasti ir žaismingi. Jei statyčiau horizontalią tvorą, tikrai nukopijuočiau šią idėją. |
Grįžtu
Turiu prisipažinti, kad namo statybos užsitęsė ilgiau nei tikėjausi. O interjero įrengimas - pats ilgiausias bei brangiausias etapas. Kadangi visa energija buvo skirta įsirengti namo vidų, kiemo ir sodo reikalai buvo apleisti. Tačiau dabar grįžtu prie grožio kūrimo aplink namą lauke. Ir prabėgę dveji metai nepakeitė nuomonės apie tai, kokio sodo norėčiau. Natūralistinio stiliaus dizainas, ekologija ir darna su gamta, nevergavimas sodui - vis dar gyvos svajonės, kurias bandysiu įgyvendinti.
Oslas |
2015 m. rugpjūčio 30 d., sekmadienis
Įspūdžiai iš aplinkos dizaino konferencijos "Garden style"
Šį šeštadienį vyko pirmoji aplinkos dizaino konferencija Lietuvoje, kurioje teko ir man sudalyvauti. Įspūdžiai po vakarykštės dienos susigulėjo ir kol neišblėso skubu jais dalintis.
"Įkvėpimo stygius ir žinių alkis paskatino mane organizuoti šį renginį"- konferencijos atidaryme kalbėjo viena iš organizatorių. Būtent tai ir mane atvijo paskutinį vasaros savaitgalį sukinėtis masėje žmonių. Apie trys šimtai dalyvių, iš kurių nemaža dalis profesionalų dirbančių su apželdinimu bei kuriančių grožį kitiems už atlygį rodo, kaip reikia tokių ir panašaus pobūdžio renginių.
Žinoma, didžiausią įspūdį man paliko Carrie Preston, nes ji kalbėjo apie šiuo metu pasaulyje pačią madingiausią (ir man labiausiai rūpimą) tendenciją - natūralistinį stilių. Nors prieš tai atrodo buvau nemažai skaičiusi bei peržiūrėjusi daugybę darbų, Carrie padėjo sudėlioti taškus ant i ir atsakė į pagrindinius, esminius dalykus.
Natūralistinis stilius stengiasi iššaukti emociją, jausmą, kad žiūri į natūralų dalyką. Tačiau tai jokiu būdu nėra gamtos atkartojimas. Sodas turi turėti aiškią struktūrą ir pusiausvyrą tarp griežtų žmogaus kurtų linijų bei natūralios gamtos lengvumo. Jis turi būti šeimos, kuri čia gyvena dalimi, bei atspindėti sodo kūrėjo santykį su gamta, pabrėžti jo individualumą.
Carrie pranešimą vertė Rasa Laurinavičienė, pas kurią kaip vėliau sužinojau iš dalyvių veda visi keliai, norintiems auginti daugiametes gėles. Mat Rasa, kaip ji pati prisistatė, yra augalų fanatė. Ji ne tik augina, bet ir juos platina bei turi savo tinklalapį Kitokie augalai.
Vėliau kalbėjusi Sandra Kanapeckaitė tarsi patvirtino mano pamąstymus apie sodo tradicijos Lietuvoje nebuvimą. Pas mus dar tik formuojasi kraštovaizdis, o kuriant savo aplinką remiamasi sodininkyste ir dekoratyvumu. Ta pati situacija visose postkomunistinėse šalyse Rytų Europoje. Nebijoti ir ieškoti savo lietuviško identiteto kvietė ir Sandra, ir kiti konferencijos pranešėjai.
Kraštovaizdžio architektė Vaida Vaitkutė ir botanikė Vilma Gudynienė supažindino su lietuviškais augalais, kurie galėtų augti šiuolaikinėse sodybose. Tiesa, Vaida tik priminė ką augino senovės lietuviai (nes jau domėjausi ir netgi rašiau ta tema), bet Vilmos patirtis iš lietuviškų pievų ir laukų, manau labai pravers, kai kursiu savo natūralistinę pievą. Dirvinė buožainė, didžiagalvė bajorė, paprastas raudonėlis, laukinė morka, vaistinė notra, ilgagalvis dobilas ir dar keletas rūšių augalų, kurie tikrai puošnūs bei drąsiai gali augti kiekvieno iš mūsų kiemuose. Tokiu būdu galime ne tik kurti, bet ir saugoti mūsų biologinę įvairovę.
Vittorio Peretto pasakojo apie savo įkvėpimą kuriant sodus naudoti muzikos motyvus. Iš jo galima pasimokyti, kad į apželdinimą galima ir netgi reikia pažiūrėti iš kito kampo. Būtų orginalu, jei tarkim mezgėja panaudotų mezgimo raštų motyvą sodinant augalus savo sode, susimodeliuotų lauko baldus atspindinčius šią veiklą, pvz. pufas - siūlų kamuoliukas susuktas iš virvės, o dideli virbalai tarnautų kaip augalų atramos.
Ingė Auželienė privertė pamąstyti apie tai, koks gali būti dekoratyvus daržas ir ar tikrai būtina kurti atskirą daržo zoną. Turbūt patogu turėti krapų ir salotų lysveles prie terasos, o žemuogės augančios šalia vaikų sūpynių gali būti mielai nuvalgomos...
Kaip ir visose konferencijose, taip ir šioje skaityti visokie pranešimai: vieni įdomus su charizmatiškais pranešėjais, kiti nors ir informatyvūs, bet nuobodūs, treti pranešėjai tiesiog reklamavosi. Tačiau iš visų buvo ko pasimokyti, todėl apibendrinant galiu teigti, kad pirmas blynas organizatoriams nebuvo prisivilęs, ir iš konferencijos parsinešiau begalę minčių bei idėjų apie savo (po kol kas tik popieriuose) kuriamą sodą.
2015 m. balandžio 18 d., šeštadienis
Sodo planas. II dalis (Medžiai)
Medžiai sode teikia ne tik pavėsį, užuovėją, kuria
romantišką parko nuotaiką, slepia neišvaizdžius objektus, bet ir padeda ženkliai praplėsti sodo erdvę į
aukštį.
Kad kiekvienas sodas privalo turėti medžių –
niekas nesiginčija, tačiau pagrindinis klausimas kyla: kiek ir kokių.
Nedideliame žemės plotelyje, mielas medelis po kelerių metų gali virsti galingu
milžinu. Todėl reikėtų pasidomėti kokio dydžio užaugs medžiai, kad sklypas
nevirstų džiunglėmis. Tačiau turint pakankamai vietos, nereikėtų apsiriboti vien
žemaūgėmis veislėmis ar vaismedžiais ir drąsiai sodinti medžius. Tai ypač
svarbu, kai kalbame apie objektų proporcijas: didelis namas greta liaunų medelių
žiūrėsis nekaip.
www.medeinesparkai.lt nuotrauka |
Medžiai sodinami grupėmis ar pavieniui.
Sodinant grupę, reikėtų vengti margumyno ir nesodinti daugiau kaip 3-5 rūšių
augalų. Didesnėse grupėse ne mažiau kaip pusę jų turėtų sudaryti vienos rūšies
medžiai. Kad grupė atrodytų natūraliai, augalus siūloma išdėstyti netaisyklingai.
Planuojant medžius, labai svarbu atkreipti
dėmesį į spygliuočius. Kad vaizdas neatrodytų vienodas ir statiškas per visus
metus, spygliuočiai neturėtų sudaryti daugiau kaip 30 procentų visų medžių.
Paskaičiusi rekomendacijas, ilgai sukau galvą kaip ir kokius medžius
sodinti numatytoje poilsio zonoje. Kai
valėme sklypą statyboms, palikome porą berželių, kurie diktuoja vietą
bei kitų medžių pasirinkimą. Kiek teko skaityti, beržus siūloma sodinti
grupėmis. Tačiau turėti beržynėlio mes negalime, nes vyras yra alergiškas jų
žiedams. Be to, pasakymas, kad beržai
su kitais medžiais nedera, niekur nepagrįstas kodėl. O žiūrint į natūralų mišką,
berželiai glaudžiasi su kitais medžiais, ypač dažnai draugauja su eglėmis ir pušimis... Todėl nusprendžiau, patarimų sodinti beržus vienarūšėmis grupėmis, nepaisyti.
http://foto.delfi.lt/picture/963175/ |
Pradžioje reikėjo nuspręsti kokios formos ir dydžio bus poilsio zona. Aišku buvo tik viena, kad ji stilistiškai turi derėti prie namo, tačiau vizijos jokios neturėjau.
Peržiūrėjau begalę paveiksliukų, sodo planų, ir niekas netiko. Kai į galvą šovė mintis, kad poilsio zona turėtų būti tarsi namo gabalėlis atkirstas ir nukeltas toliau, pasidarė viskas paprasta ir aišku, Net nustebau, kodėl taip ilgai galvojau.
Poilsio zona |
Nusprendžiau atkartoti už keliuko esantį miškelį, ir šalia berželių
sodinti spygliuočius. Taip pat, labai norėjosi laikytis senųjų tradicijų ir
pasirinkti lietuvių ypač mylėtus, sodybose mielai augintus medžius. Iš tokių
išsirinkau klevą ir ąžuolą. Ąžuolą todėl, kad tai pats gerbiamiausias medis ir
ažuolų populiacija Europoje kasmet mažėja, o klevą dėlto, kad greitai auga ir
labai gražiai pasipuošia rudenį.
Kadangi
medžiai auga lėtai, o savo sode norisi grožėtis didesniais, planavau juos
sodinti dar šį pavasarį.
Pirmiausiai iškilo klausimas dėl žemių: ar toje
vietoje, kur sodinsiu medžius, jas pilsime, ir jei pilsime tai kiek galėtumėm
uždengti jau augančių medžių kamienus. Beieškodama
informacijos, aptikau Aplinkos ministro įsakymą "Dėl želdinių apsaugos vykdant statybų darbus" ir radau: “nepakeisti
daugiau kaip 5 cm (virš ar žemiau) natūralaus grunto lygio prie medžio šaknų
kaklelio ir iki 2 m atstumu nuo medžio kamieno“. Kadangi rengiant tokius
dokumentus remiamasi profesionalų žiniomis, šią informaciją galiu laikyti
patikima.
Nusivyliau, nes tikėjausi, jog galima medžio
kamieną iki kokių 10-15 cm užpilti žemėmis...
Sekantis klausimas: iš kur gauti
didesnių medžių ir kiek tai kainuotų? Valstybiniai medelynai siūlo mažus
sodinukus, nedidelius medelius, o privatūs apskritai, retai kada turi paprastų
medžių: beržų, klevų ar liepų. Vienintėlis, kuris prekiauja dideliais medžiais,
deja, įsikūręs prie Klaipėdos.
Dar pavyko rasti E. ir A. Mačių medelyną Kauno raj., kurie gali pasiūlyti didesnių medžių. Pvz. 5-7 metrų aukščio pušelių (150-350
eur), 2,5-3 metrų ąžuoliukų (35 eur). Kadangi mums reikia keturių pušų ir trijų
ąžuolų plius transportas, dėl riboto biudžeto, teks šių medžių sodinimą
atidėti rudeniui. Beržus ir klevus po 2 metrus, kokius siūlo minėtas medelynas, turi ir Vilniaus miškų urėdija. Tad belstis į Kauną dėl jų, nebūtina.
Tačiau dviejų metrų berželis labai liaunas ir menkas. Norisi didesnio. Tad prieš sodindama, dar užklausiau Geltono karučio kursų organizatorės, gal ji ką žinanti. Gavau atsakymą, jog Lietuvos rinkoje rasti didesnių medžių labai sudėtinga. Ji pasiūlė pabandyti kreiptis į Medeinės parkus.
www.medeinesparkai.lt nuotrauka |
Panaršius po internetinę svetainę ir pamačius tokią rimtą techniką su miestų savivaldybių užsakymais, teko suabejoti ar mūsų šeimos biudžetas tiek paneštų. Kainos neskelbiamos, o apie medžių įsigijimą, nieko nerašoma. Tad buvau nusprendusi, jog tai ne mums, tačiau vyras lankėsi statybų parodoje ir ten pamatė Medeinos parkų stendą. Pasikalbėjęs sužinojo, jog galima gauti medžių ir pas juos, o kaina su atvežimu bei pasodinimu 5-7 metrų pušelės siektų apie 400 eurų.
Valio! Nebereikės belstis į Kauną, ieškoti mašinos ir galvoti kaip tokį medį pasodinti. Beveik už tą pačią kainą, viską galima gauti vietoje.
Aišku, teks išsiaiškinti, kokia tikimybė, jog medis prigis. Kada tinkamas metas jį sodinti, koks būtų biudžetas ir pan. Turėdama šansą, pasodinti visus jau paaugusius medžius, jų sodinimo nebeskaidau. Viską, netik pušis ir ąžuolus, palieku rudeniui.
Naudota literatūra ir šaltiniai:
Janke P. , Mažas stilingas sodas, 2011, Vilnius;
Ploberger K., Inteligentiško tinginio sodas, 2012, Vilnius;
Sodas ir daržas, 2012, Vilnius.
Aplinkos ministro įsakymas "Dėl želdinių apsaugos vykdant statybų darbus", 2010 Kovas.
Medelynų kainininkai:
http://www.vilmu.lt/im/files/Kainos%281%29.pdf
http://www.medelynas.info/list.htm
2015 m. kovo 4 d., trečiadienis
Žydinti pieva
Kažkada vaikystėje svečiavausi pas gimines, kurie
gyveno sename dviejų galų name. Šeimininkai buvo daug ką
išlaikę autentiškai, namuose stovėjo ypatingai gražūs senoviniai baldai, o
ūkinėje dalyje, tarsi naudojami, kabojo seni įrankiai ir padargai. Iš to karto liko tik keletas prisiminimų nuotrupų,
tačiau labai ryškiai įstrigo reprezentacinė sodo zona. Ten augo du dideli
seni medžiai (berods liepos) bei
natūrali žydinti pieva, lygiai tokia pati, kaip prie mano namų esančiame parke.
Su laukinėm tulpėm, smilgom „saulės ašarėlėm“, neužmirštuolėm ir kitom lauko
gėlėm. Man tai pasirodė labai įdomu ir neįprasta.
Praėjo nemažai laiko nuo to karto, tačiau niekur daugiau tokio dalyko neteko matyti.
Praėjo nemažai laiko nuo to karto, tačiau niekur daugiau tokio dalyko neteko matyti.
www.augalai.info nuotrauka |
Apie natūralias žydinčias pievas,
kurios specialiai užveisiamos šalia namų, pirmakąrt perskaičiau
K. Plobergerio
inteligentiško tinginio knygoje. Mintis, įsirengti tokią pievą savo sode, mane
tiesiog pakerėjo. Nieko nėra gražiau už natūraliai gamtoje augančią lauko gėlę.
Žinoma, teorija visada atrodo geriau už praktiką, bet jei tikėti tuo, kas rašoma apie tokias žydinčias vejas,
tai jas nesudėtinga įsirengti patiems. Dirvožemio lyginti nereikia, tiesiog nurenki didesnius akmenis bei
grumstus, nuplėši velėną su viršutiniu humuso sluoksniu ir pasėji. Sėklų galima prisirinkti iš pievų patiems ar nusipirkti jau paruoštų
mišinių. Gėlių pievai skirtose sėklose beveik neturėtų būti žolių, deja, taip
retai būna. K. Ploberger taip pat siūlo iš ekologine žemdirbyste besiverčiančio
valstiesčio pievos gauti šieno, jį paskleisti ant paruoštos dirvos ir leisti
išdžiūti. Sėklos pačios sukris į dirvą ir pamažu ją apželdins. Na, o visai
niekur neskubantiems galima tiesiog
leisti paprastai vejai peraugti, vis rečiau pjauti ir po keletos metų,
įsiviešpatavus gamtai, turėsite gėlių pievą.
www.aseja.lt nuotrauka |
Tokia pieva labai tinka
apželdinti šlaitus, sunkiai pasiekiamas vietas, sodybos pakraščius ar didelius
plotus. Pjauti užtenka du - tris kartus per sezoną, nereikia jos nei tręšti, nei
lieti.
Tačiau be visų pliusų, tokia veja
turi vieną trūkumą - joje nevalia vaikščioti, nes laužomi augalai ir
tai trukdo jiems augti.
Lietuviškuose forumuose teko
skaityti, kad labai brangi tokios vejos sėklų kaina ir dažniausiai
nuogąstaujama, kad po trijų - keturių metų išnyks mišinio žiedai. Kas įdomiausia, radau tik
pasąmprotavimus, o žmonių, kurie realiai jau keletą metų turėtų tokią pievą ir
galėtų kąnors iš praktikos pasakyti, neaptikau nė vieno. Forume virte virė
diskusija apie karves lankoj, todėl susidariau nuomonę, jog lietuviai apie
natūralią pievą svarsto tik gyvenantys kaimuose.
Sėklų kainos specialiai neieškojau, ji labiau aktuali turintiems didelius plotus, kai reikia įsigyti ne vieną sėklų pakelį. O dėl žiedų išnykimo, turbūt svarbu nesitikėti, jog vienakąrt
pasėjus nereikės nieko daryti. K. Ploberger pažymi, kad dažnai
dirvožemis neatitinka pievai palankių sąlygų. Jis yra per daug derlingas, todėl
auga žolė ir nustelbia žydinčias gėles, tokiu atveju reikia jį „paprastinti“,
nugrėbti nupjautą žolę, pamaišyti dirvą su smėliu ir pan.
Tiesiog reikėtų stebėti pievą ir atsiradus problemoms, jas spręsti. Žinoma, jei rūšių pasikeitimą į būdingą tai vietovei, dirvožemiui ir gamtinėms sąlygoms laikysime problema :)
Tiesiog reikėtų stebėti pievą ir atsiradus problemoms, jas spręsti. Žinoma, jei rūšių pasikeitimą į būdingą tai vietovei, dirvožemiui ir gamtinėms sąlygoms laikysime problema :)
Naudoti šaltiniai:
Ploberger
K., Inteligentiško tinginio sodas, 2012;
Šemelytė
R., Vietoj išpuoselėtos vejos - žydinti pieva , 2014.06.06
http://www.delfi.lt/gyvenimas/naujos_formos/vietoj-ispuoseletos-vejos-zydinti-pieva.d?id=64967227#ixzz3PSphCnj0
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)