Galvodama
apie natūralų nesukultūrintą sodą, ieškoti pavyzdžių nusprendžiau
senovės lietuvio sodyboje.
Senovės lietuviai labai gerbė ir
mylėjo bei savo kiemuose gausiai sodino medžius. Žinoma, gatvinių kaimų bei
miestelių apželdinimas skyrėsi nuo vienkiemių. Miesteliuose, dėl vietos stokos,
vyravo vaismedžiai. Lapuočius daugiausia sodino prie gatvės, kurie šakomis
susisiekdavo net per kelią. Už tai vienkiemiuose ir didelių ūkininkų sodybų
pakraščiuose, medžių buvo itin daug. Medžiais ne tik keliuką į sodybą
apsodindavo, jie augo ir kiemuose, prie pastatų, žymėjo sodybos ribas. Medžius sodino
dėl grožio, jaukumo, užuovėjos, pavėsio, nuo perkūnijos, paukščiams privilioti,
dėl vaistinių savybių ir net dėl skleidžiamo kvapo.
Be praktinių sumetimų, medžiai
buvo sodinami įvairiomis progomis: vestuvių, vaikų gimimo. Pažvelgęs į
aukštaičio sodybą, iš pasodintų medžių, iškart galėjai pasakyti kiek vaikų pas
jį yra. Gims aukštaičiui vaikas, jei tik žemė neįšalusi, tuoj medį sodina, jei
žiema, pirmų pavasario dienų palaukia: pirmajam sūnui – ąžuolą, antrajam –
uosį, trečiajam – beržą, ketvirtajam – auksuotąjį klevelį, pirmajai dukrai –
liepą, antrajai – obelį, trečiajai – kriaušę, ketvirtajai – vyšnią ar slyvą. Iš
medžių chronologijos ne vieną kartą atsekti galėjai. Tuo tarpu žemaitis,
sodindamas medžius vaikų gimimui, paslaptingesnis buvo. Pasirinkdavo vienos
rūšies medžius, nesvarbu mergaitės ar berniukai gimė: penki klevai (trys sūnūs
ir dvi dukros), dvi liepos (sūnus ir duktė).
Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio
karo daugiausia sodinti lapuočiai medžiai: ąžuolai, beržai, kaštonai, klevai,
gluosniai, liepos, tuopos, šermukšniai, uosiai. Spygliuočiai, o ypatingai,
eglės, sodinami nebuvo. Apskritai, eglės buvo laikomos nelaimės medžiu. Tik
tarpukaryje, dėl aktyvaus eglučių propogavimo ir švietimo, jas po truputi imta
sodinti. Tačiau vistiek daugiausiai skarotosios juosė sodus kaip užuovėja. Dažniausia
už sodybos ribos, ir ne vienas sodino, o su liepomis tarpavo. Liepa – gerų geriausias
medis, eglė – visokių nelaimių nešėja, o kad bus abi greta – ką eglė blogo pramanys,
liepa – atlaikys. Šie medžiai tarpusavyje tiko: platus šakotas liepos vainikas
gerai viršutinę dalį saugojo, o tanki eglės apačia pažemę dengė.
Labai mylimi ir gerbiami, ąžuolai
buvo. Dažnai ąžuoliuką patys užsiaugindavo tiesiog gilę pasodinę į vazoną prie
kambarinės gėlės. Ar radę tik išaugusį mažiuką iš gilės, per žiemą kol
sustiprės namie paaugindavo ir pavasarį
kieman persodindavo.
Jei sodyba didelė, būtinai arčiau
namų rasi „geresnius“, labiau branginamus medžius – ąžuolą, klevą, liepą.
Be medžių, sodybose augo ir dekoratyviniai
krūmai. Dėl kvapnių ir gražių lapų ar žiedų. Tuos krūmus, kurių nekvepia nei
žiedai, nei lapai, kai kuriuose regionuose vadindavo bedruskiais. Didžioji
dauguma jų augo gėlių darželiuose ar šalia, retkarčiais greta lango, kad muses
atbaidytų. Dauguma šių krūmų yra sodinami ir dabar: paprastos alyvos, diemedis,
erškėtrožės, jazminai, karkliukai, putinai, juoduogis šeivamedis, lanksva,
baltuogė meškytė.
Gėlių darželis buvo kiekvienoje
sodyboje ir užėmė labai svarbią vietą. Iš gėlių darželio aplinkiniai sprendė
apie šeimininkus ir čia gyvenančią mergelę. Tačiau juos rengė ne tik dėl
grožio. Gėlių reikėjo įvairių apeigų metu, vaistams, prieskoniams. Darželiai
sodinti šalia namų. Gatviniuose kaimuose ir miesteliuose tarp namo ir gatvės,
vienkiemiuose ir dideliuose ūkiuose – kieme. Daugiausiai sodino žiemines gėles.
Ypatingą svarbą turėjo rūta. O mėgstamiausios buvo kvepiančios gėlės, žiedo
grožis ne toks svarbus, kaip šiandien.
Pagrindinės daugiametės darželio
gėlės: auskariukai, šalavijos, bijūnai, darželinis dryžutis, daugiametis
flioksas, katžolė, pievinė kraujažolė, mėlynoji kurpelė, melsvė, ožkabarzdės, raktažolė,
rūtos, katiliukai, skaistenis, vaistinis smidras, lelijos, vilkdalgiai.
Dvimetės: šiurpinis gvazdikas,
našlaitė, piliarožė, saulutė.
Vienmetės: medetkos, kvapusis
pelėžirnis, darželinis šlamutis, didysis serentis.
Svogūninės gėlės: laiškinis
česnakas, lelijos, snieguolės, žydrės, tulpės, narcizai.
Vaistiniai augalai: melisa,
čiobreliai, debesylas, pelynas, raudonėlis, vaistinė taukė, valerijonas ir kt.
Kaip matome iš to, kas augo sodybose, noras prisijaukinti gamtą ir tai, kas gražiausia auginti bei puoselėti savo kieme, yra atėjęs iš daug senesnių laikų. Laukinių pievų dvelksmo ar natūralistinio ūkio ieškoti lietuvio sodyboje prieš kelis šimtus metų, yra gerokai per vėlu.
Nepaisant to, ko galėčiau pasimokyti iš mūsų senolių kurdama savo sodą?
Nepaisant to, ko galėčiau pasimokyti iš mūsų senolių kurdama savo sodą?
Domėdamasi senovės lietuvių praktika, tarsi iš naujo prisiminiau, koks geras pavėsis po dideliu medžiu.
Būtinai pratęsiu gražią tradiciją sodinti medį progai, ypač vaikų gimimui. Medis augs kartu su vaiku, o jam sparnus iš namų pakėlus, nuolat apie jį primins.
Esant vietos, gėlynus reikia sodinti kieme. Dažniau turėsi progų žiedais pasidžiaugti. Ir ne tik jais grožėtis, o ir pasilenkus užuosti nuostabų kvapą.
Na ir žinoma, dauguma išvardintų augalų yra prisitaikę prie mūsų klimatinių sąlygų bei nereikalauja ypatingos priežiūros.
Šaltiniai:
D. Kunčienė
„Žolinčių mėnesiai“
Etninės kultūros globos tarybos
leidinys „Žemaitijos tradicinė kaimo architektūra“
G. Žumbakienė „Kaimų
ir sodybų apželdinimas. Tradicijų tęstinumas.“
J. Treinytė „
Augalija lietuvių liaudies tradicijoje“
Vaizdai iš
Lietuvos liaudies buities muziejaus virtualių parodų:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą