Kai prieš porą metų įsigijome sklypą, vyrui iškart pareiškiau, kad aš nemėgstu daržo, nežinau kaip sodinti ir prižiūrėti augalus ir pas mus kieme "ale kolektyvinio sodo" nebus. Planavau užsėti gražią žalią veją, o sklypo gale, šalia jau augančių berželių, papildomai pasodinti keletą medžių. Kad būtų kur akis paganyti. Vyras neprieštaravo: „Tu - šeimininkė, kaip pasakysi, taip ir bus“.
Tačiau bėgant laikui, vis dažniau pagalvodavau, kad būtų gerai užauginti dukrytei tikrų braškių. Ir kad gyvenant kaime, neturėti savo obuolių - kažkokia nesąmonė... Prisiminiau, kaip būdavo patogu pas mamą, prieš ruošiant maistą, nubėgti į daržą ir pasiskinti šviežių svogūnų laiškų, prieskoninių žolelių. Šiais laikais, kai eilinėje parduotuvėje sunku rasti sveikai užaugintų daržovių ar vaisių, mintis turėti savo sodą, darosi vis patrauklesnė.
Bet kaip pasidaryti viską taip, kad nereikėtų sunkiai lenkti nugarą ir nuolat plušti? Kaip užauginti gerą derlių nepurškiant vaisių ir daržovių chemikalais? Kaip ūkininkauti nesikišant agresyviai į gamtą? Kaip sodininkauti nelakstant su vandens žarna per vasaros karščius? Kaip išvengti baisuoklio statinio - šiltnamio ir užsiauginti pomidorų? Kokį įsirengti gėlyną, kad šaltuoju metų sezonu, kiemo "nepuoštų" plastikine plėvele dengti kupstai?
Galvoje sukasi begalės klausimų, į kuriuos atsakymų teks ieškoti pačiai, nes šalia esančios ir galinčios patarti moterys jau daug metų sodininkauja būtent taip, kaip aš nenorėčiau... Lai neįsižeidžia tie, kas pripratę sodą tvarkytis taip, bet aš sakau griežtą „ne“, tipiškam, tarybinius laikus dar menančiam, sodui. Laikas sodus kurti kitaip.
 |
|
Gėlės - puikios,bet aplinka – nežavi...
|
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą